Jaunaties Ožiaragyje meditacija

Kaip geriausiai sutikti gruodžio jaunatį
Gruodžio jaunaties meditacija
21 Gru 2019

Gruodžio jaunaties meditacija

/
Posted By

Tu turi tą jėgą, kur gali pajudinti kalnus. Ji tavyje. Ji snaudžia - giliai, tarytum žemės gelmėse. Neatpažinta, neįtarta - tavo planetos gelmėse, tavo magmos glūdumoje.

Padėsiu tau ją aptikti. Susitelk ir nurimk. Atsigręžk į save. Pajusk save kaip ištisą planetą, kaip didžiulį pasaulį, kaip sferą su savo gelmėmis, su savo snaudžiančiu ir nesnaudžiančiu potencialu. Tu esi ištisa planeta. Ištisas pasaulis. Tu esi gelmė. Ir tu esi viršūnė. Pajusk, kaip tai esi. O tai, kas paviršiuje  - tik maža dalis, regimybė, vizitinė kortelė - ne daugiau. Tavo didysis potencialas snaudžia tavo gelmėse, iki kol jam ateis laikas pabusti arba iki kol tu nuspręsi pabudinti - dėl verto tikslo.

Tada ta snaudžianti galybė prabus, išskleis sparnus ir kaip nuostabus galingas drakonas pakils iš žemės gelmių - iš tavo gelmių. Ir jo tada jau niekas negalės sustabdyti. Tik tu pats/pati - jei sugebėsi.

O kol kas leisk jai bręsti. Leisk tai jėgai augti, leisk jai susivokti, kurlink, kam, kodėl ji tau - ta jėga, nes ją suvaldyti ne juokai. Ir ne juokams ji pažadinama, ne smalsumui ar pasirodymui - tavo esminei viršūnei, tavo švenčiausiam tikslui, pačiam pačiausiam. Dėl kurio verta.

Dar apie drakonus: jie tik tyrumui, beasmeniškumui gali paklusti ir nurimti - dideliems, aukštiems tikslams, nesavanaudiškiems, negodiems. Tada tai šventa kūryba. Tada tai aukštas skrydis. Dovana pasauliui.  Kitaip - griovimas, chaosas, nelaimė. Todėl daugelis ir nežadina, prisibijo jo aršumo. Labai labai daug ramybės, tyrumo, atjautos, nesavanaudiškumo reikia joti ant drakono, suvaldyti jį.

Tokia Guan in, atjautos dievybė, gailestingoji. Ji tai gali skrieti būties bangomis ant drakono. O tu gali ar dar vis dėlto per anksti? Kaip? Nesudegins savo liepsnomis, neužtrėkš aršumu? Atjauta ir tvirtybė, atjauta ir tvirtybė, atjauta ir tvirtybė - du tavo sparnai. Jais ir skrisk. Pats. Jais mokykis skristi. Aš irgi mokausi. Nes yra tiek nuostabių pasaulių, tiek aukštikalnių, tiek stebuklų, į kur išaugti, į kur nuskrieti, į kur įkopti. Pasaulis lyg ką tik sukurtas gali atsiverti po tavo kojomis. Ar po tavo sparnais?

O ką daryti, kai sunku, klausi? Kai nebepakeli? Užlipk aukštai aukštai ir pasižiūrėk nuo kalno viršūnės - iš ten, kur buitis maža maža.. Pažiūrėk iš savo begalybės. Paklausk savęs, o kam tai rinkaisi - juk pats rinkaisi, taip. Mes - alpinistai, užmiršę, kad alpinistai: vilioja tos viršūnės, kopiam, kartais  jau užmiršę, o ko? Todėl kad švyti ten saulė, kad oras ten lengvesnis kvėpuot, kad dvasiai erdviau, kad žvaigždės labiau girdėt. Iki mūsų namų tikrųjų iš ten arčiau.

Tai ir džiaukis tuo kopimu, tuo išbandymu, tuo nuotykiu - per amžinybę, per pasirinkimą, per iššūkius ir jų pamiršimą, kad būtų įdomiau.

Tu turi tiek jėgos, kad gali kalnus nuversti. Tik klausimas, kada ją pažadint, dėl ko ir kaip suvaldyti. Tu esi kaip atominis reaktorius, kaip supernova - mes visi žvaigždės, o taip. mes turim savy tą deimantinį švytėjimą, tą deimantinę tvirtybę, tą deimantinę ramybę - tai irgi iš žvaigždžių. Mes visi žvaigždės. Ir dulkės irgi. Žvaigždžių dulkės. Auksinės žvaigždžių dulkės, deimantinis švytėjimas, keliaujantis kosmose. Mes turim savy žvaigždžių prigimtį, mes iš jų, mes jų vaikai. Ir ta tvirtybė,  ir tas  begalinės meilės, begalinės šviesos bangos aidas, prisiminimas - jis irgi iš ten. Tai kai nueisi į tą tašką, į tą pradžios tašką, tu viską gali. Kitas klausimas, dėl ko ir kada?

O dabar tiesiog kvėpuok ta ramia tvirtybe, romia tvirtybe, kosmine tvirtybe. Tik nepamiršk ir meilės, ir atjautos, nes dėl jos viskas. Ir ta tvirtybė dėl jos.  Pasakyk sau:

Kvėpuoju iš savo šerdies, iš savo gelmės. Įkvepiu tą ramybę ir išskleidžiu, įkvepiu tą tvirtybę ir išskleidžiu. Įkvepiu mylinčią deimantinę tvirtybę ir išskleidžiu. Ji teka per mane. Turiu jos tiek, kiek reikia. Tiek, kad pakaks ir aplinkiniams. Kvėpuoju savo mylinčia kosmine tvirtybe. Esu kosminė esmė. Esu amžina esmė. Mylinti tvirta rami esmė. Tokia buvau, esu ir būsiu. Kvėpuoju ir nukrenta tai, kas pasenę, nebereikalinga, atgyvenę, lieka tai, kas esminio, tikro, švytinčio. Esu savimi, kvėpuoju savo amžinąja esme.  Amžinąja esatimi, ramia meile, ramia tvirtybe. Savo tikrąja meile, savo tikrąja stiprybe. Deimantine stiprybe, kosmine meile.

Tai tiek.

Geros jaunaties Ožiaragyje.