Apie karmos dėsnį

Kas sakoma apie tai budistiniuose tekstuose?
karma, law of karma, buddhism
30 Gru 2018

Apie karmos dėsnį

/
Posted By

Apie karmą daug rašoma ir kalbama – deja, dažniausiai paviršutiniškai. O karmos dėsnis yra, ko gero, svarbiausias, visa persmelkiantis dėsnis.

Manau, visada geriausiai tyrinėti reiškinius iš pirminių šaltinių. Toks budizme yra „Lamrimas“  – kanoninis tekstas, detaliai apibūdinantis  nušvitimo kelio (tobulėjimo) etapus, kliūtis bei paskatas tame kelyje, veiksmų priežastis ir pasekmes. „Lamrime“ yra konkretūs, argumentuoti 3 lygmenų paaiškinimai, atitinkamai pagal tai, kiek pagal brandą bei sąmoningumą asmuo gali suprasti apie karmą, dvasinį kelią, tobulėjimą.

Kas yra ta karma?

Karma išvertus iš sanskrito, reiškia veiksmas. Taigi karma susijusi su veiksmais ir jų pasekmėmis. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį – tas žinoma iš fizikos: kokia jėga veiki objektą, tokia pačia jis atsako (čia tiktų liaudiškas posakis: „Lazda turi du galus“). Taigi karma yra natūralus atoveiksmis, kaip padarytų veiksmų pasekmė. Na, pavyzdžiui, jei išdaužysi langą savo kambaryje (ypač žiemą), bus šalta. Tai savaime suprantama.

Karmos dėsnis yra priežasties-pasekmės dėsnis. Jis teigia, kad kiekvienas veiksmas turi savo priežastis ir turi savo pasekmes.

Kokia gali būti karma?

Kiekvienas padarytas veiksmas kuria tiesiogines pasekmes,  susijusias su pačiu veiksmu, be to, jis suformuoja įprotį kartoti tą veiksmą (pavyzdžiui, girtuokliavimas jau savaime blogas tuo, kad žmogus save nuodija, gadina santykius ir pan., be to, kievienąkart tai darymas dar labiau stiprina šį polinkį).

Trejopos karmos pasekmės

Tiek geros, tiek blogos karmos pasekmės turi tris lygmenis:

  • subrendusius vaisius (atgimimą atitinkamame pasaulyje),
  • pasekmes, atspindinčias priežastis (konkrečius gyvenimo įvykius),
  • ir vyraujančias pasekmes (gyvenimo aplinkybes).

Blogoji karma

  1. Subrendusieji vaisiai. Sakoma, kad dėl padarytų blogų darbų atgimstama viename iš 3 žemųjų pasaulių: pragare, alkanųjų dvasių arba gyvūnų.
  2. Pasekmės, atspindinčios priežastis. Be pirmosios pasekmės, asmeniui dėl blogos karmos daugiau ar mažiau pasireiškia ir tam tikri skaudūs gyvenimo įvykiai bei ydos: neturtas, sutuoktinio neištikimybė, šmeižtas, nesantaika su draugais, neapykanta, neišmanymas, nepagarba ar panašiai.
  3. Vyraujančios pasekmės. Tai gyvenimas blogoje aplinkoje: dėl žudymo – ten, kur mažas vaisingumas, labai skurdus maistas; dėl ištvirkavimo – nešvarumuose; dėl piktžodžiavimo – kemsynuose; dėl godumo – nederlingose vietose; dėl piktavališkumo – ten, kur siaučia epidemijos, ligos, karai ir panašiai.

Geroji karma

  1. Subrendusieji vaisiai. Sakoma, kad dėl padarytų gerų darbų atgimstama viename iš 3 aukštųjų pasaulių: žmonių arba dievų pasauliuose (šie turi 2 lygmenis).
  2. Pasekmės, atspindinčios priežastis. Be pirmosios pasekmės, asmeniui pasireiškia ir tam tikros gerosios savybės: ilgaamžiškumas, energija, jėga, graži išvaizda, gera kilmė, turtas, įtakingumas, pagarba ir panašiai.
  3. Vyraujančios pasekmės. Gyvenimas geroje aplinkoje: derlingame, gražiame krašte, kuriame skleidžiama dharma, taigi galima toliau ugdytis sąmoningumą bei dorybes, nebenupulti.

2 karmos rūšys

Yra 2 karmos rūšys:

  • metančioji (stumiančioji),
  • užbaigiančioji (formuojančiomis).

Pagrindinė yra metančioji: ji „numeta“ atgimti į tam tikrą  pasaulį: dievų, žmonių, gyvūnų, alkanų  dvasių ar pragarų. Ją nulemia esminiai darbai ir polinkiai.

Tačiau tame pasaulyje gali būti geresnės ar blogesnė aplinkybės („užbaigimas“), susijęs su antrąja karma, kuri priklauso nuo antrinių savybių. Na, sakysim, žmogus dėl neišmanymo, neteisingo požiūrio atgimė gyvūnu, nes jam praeitame, žmogaus, gyvenime buvo svarbiausi tik instinktai (valgyti ir daugintis) –  tai jį ir pritraukė atgal prie gyvūnų pasaulio. Tačiau, sakykim, būdamas žmogumi, turėjo ir gerų savybių: pavyzdžiui, labai mylėjo savo motiną. Tada jis, gimęs gyvūnu, gali patekti pas gerą šeimininką. Ir atvirkščiai, gimęs, pavyzdžiui, žmonių pasaulyje (nebloga metančioji karma) gali turėti trumpą gyvenimą, būti negražus ar ligotas, skursti (prasta užbaigiančioji karma), jei greta sąmoningumo jam trūko meilės ar vis dėlto kaip nors pakenkė gyvoms būtybėms.

Kai kurie pasakytų, kad geriau gal jau gimti gyvūnu nei ligotu, skurstančiu žmogumi, bet taip nėra – evoliucine prasme gyvūnai yra žemesniame pasaulyje, kuriame nėra laisvos valios, sąmoningumo ir iš kurio pakilti labai sunku (o iš žmogaus būvio galima netgi visiškai nušvisti, tapti buda). Žmogaus būvis yra labai vertingas, todėl nereikėtų jo eikvoti niekams ar vien biologinių programų realizavimui: jei nerūpi sąmonėjimas, o pasitenkinama vien biologinėmis programomis, tokiu atveju karmos vėjai vėl nuneša atgimti atgal, į gyvūnų pasaulį.

Geriau ne bijoti, o stengtis suvokti, ugdyti save…

Pasekmių parodymas per skirtingus pasaulius, į kuriuos nuneša karmos vėjai, yra detaliai aprašyti pirmojoje „Lamrimo“ dalyje. Kodėl?  Kai žmogus mažiausiai brandus, nuo blogų darbų jį dažniausiai sustabdo pasekmių baimė.

Sąmonėjant nuo blogų darbų stabdo ir gerus skatina nebe baimė, o sąmoningumas, meilė ir atjauta visoms gyvoms būtybėms, suprantant visų reiškinių tarpusvo ryšį. Todėl antroje ir trečioje „Lamrimo“ dalyse daugiausia vietos skiriama sąmoningam bodhičitos (atjautos) žadinimui bei įvairioms sąmonę valančioms praktikoms, pasaulio vienio suvokimui.

Geriau eiti sąmoningumo, o ne baimių keliu – kaip brandiems žmonėms. Net jei iš samsaros miego pažadino baimė, svarbu ją keisti atjauta ir sąmoningumu, būties dėsnių suvokimu ir atitinkamu gyvenimu. Manau, tokia strategija logiška bei suprantama ir ne budistams. Apie tai kalba iš esmės visos dvasinės tradicijos, tik gal ne visos taip išsamiai  tai atskleidžia ir pagrindžia.